Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuva lyčių lygybės srityje šiuo metu gerokai atsilieka. Pagal ministrių moterų skaičių Lietuva yra viena paskutinių pasaulyje – nuo 2017 metų jų skaičius Vyriausybėje dramatiškai krito, o pernai neliko nė vienos. Tik po visuomenės spaudimo, Vidaus reikalų ministrės kėdę užėmė moteris. Šios išryškėjusios neigiamos tendencijos šalies politikoje rodo, jog mūsų valstybei ir pilietinei visuomenei būtina atkreipti išskirtinį dėmesį į situaciją dėl lygių galimybių politikos įgyvendinimo įvairiuose sektoriuose, tikina ekspertai.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai, prisijungę prie „Horizon 2020“ tarptautinio projekto SPEAR, ėmėsi kurti institucinį Lyčių lygybės planą – priemones, užtikrinančias, kad organizacijose nebūtų diskriminuojama dėl lyties, būtų daugiau galimybių pasireikšti moterų lyderystei valdymo lygmenyje, tyrimuose ir studijų procese. Panašias lyčių lygybės priemones projekte taiko ir kita Lietuvos institucija – Vilniaus universitetas.

Sektini lyčių lygybės pavyzdžiai – Šiaurės šalyse

Naujajame projekte gerosiomis praktikomis dalinasi Švedijos, Danijos ir Vokietijos universitetai. Tai šalys, kuriose stebima gerokai pažangesnė situacija lyčių lygybės srityje. Kaip parodė „Eurobarometro“ apklausa, švedų požiūris į lyčių lygybę yra vienas progresyviausių: pradedant Lietuvoje nepopuliaria pozicija, jog vyrai turėtų būti atsakingi už pusę namų ruošos darbų (tam pritarė 94 proc. švedų), ir baigiant prieštaravimu stereotipui, jog mõteris mažiau domina darbas valdžioje (tokiam požiūriui pritarė vos 22 proc. švedų). Nieko nuostabaus – juk Švedijos parlamentas pirmasis pasaulyje save pavadino feministiniu. Šioje šalyje 2017 metais net 52 procentus ministrų kabineto sudarė moterys. Nuo švedų mažai teatsilieka Vokietija (46 proc.) ir Danija (41 proc.). Vieną iš įdomesnių pasiekimų įtvirtinant moterų lyderystę politikoje pademonstravo Suomija – 2019 metais jos vyriausybei pradėjo vadovauti jauniausia, vos 34-erių, ministrė pirmininkė. Šios šalies vyriausybėje yra net keturios moterys, kurių amžius – iki 40 metų.

Vis dėlto, projekto tyrėja ir koordinatorė, VDU Socialinio darbo katedros profesorė Natalija Mažeikienė pažymi, jog Lietuva irgi jau žengė tam tikrus žingsnius, siekiant teigiamų pokyčių institucinio lyčių lygybės įtvirtinimo politikoje. Naujoje LR Darbo kodekso redakcijoje yra numatyta būtinybė sudaryti lygių galimybių politikos ir jos vykdymo priemones – bent jau tose organizacijose, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.

Anot profesorės N. Mažeikienės, per pastaruosius metus lyčių lygybės padėtis Lietuvos universitetuose šiek tiek pagerėjo. Šiandien keliems iš jų vadovauja moterys – Vilniaus dailės akademijai, Lietuvos sporto universitetui, Romerio universitetui, LCC tarptautiniam universitetui Klaipėdoje. Sektinu pavyzdžiu siekia būti ir Vytauto Didžiojo universitetas, kurio visos trys prorektorės, Senato pirmininkė ir apie pusė dekanių bei departamentų direktorių yra moterys. Vis dėlto, siekiant užtikrinti lyčių lygybės politiką ir praktikas Lietuvos universitetuose, dar laukia nemažai darbų.

Nepaisant skirtingo valstybių kultūrinio ir politinio konteksto, tam tikras gerąsias danų, švedų, austrų ir vokiečių praktikas galima perimti ir pritaikyti Lietuvoje, pradedant, pavyzdžiui, nuo specialių padalinių steigimo, kurie dirbtų lyčių lygybės srityje ir vykdytų ne tik formaliąją lyčių lygybės politiką, bet ir skatintų bendrą darbuotojų sąmoningumą. Konkrečios tokio padalinio priemonės galėtų apimti ir lyčių lygybės politikos įtraukimą į strateginius dokumentus (Strateginį planą, Etikos kodeksą), Įvairovės strategijos vystymą, lyčių indikatoriaus įtraukimą į institucinių duomenų rinkimą, analizę ir sklaidą.

Kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, ypač svarbus uždavinys yra plėtoti kandidatų atrankos strategijas, skaidrią įdarbinimo politiką ir procedūras, kurios būtų nešališkos lyties atžvilgiu. Tuo tarpu įsidarbinus turėtų būti siekiama užtikrinti skaidrias karjeros trajektorijas, numatant moterų karjeros skatinimo priemones ir lygias karjeros galimybes. Pasak prof. N. Mažeikienės, nors šios lyčių lygybės skatinimo priemonės, sėkmingai pritaikytos užsienio universitetuose, yra puikios gairės Lietuvos universitetams, vis dėlto svarbu ne tiesiog nusižiūrėti, kaip tai daroma užsienyje, o adaptuoti gerąsias praktikas vietiniam kontekstui.

Moterims – dviguba atsakomybės našta

Bendra statistika rodo, jog universitetuose, kaip ir kitose srityse, vyrauja vertikali segregacija: kitaip tariant, kuo aukštesnės pareigos, tuo jose mažiau moterų. Čia vertėtų kalbėti apie bendrąją lyčių diskriminaciją, kuri taip pat būdinga ir akademiniam pasauliui – spaudimą rūpintis šeima ir ypatingus sunkumus bandant suderinti motinystę su karjera.

„Viena iš priežasčių, kodėl aukštesnėse universiteto hierarchijos pakopose moterų vis dar mažiau nei žemesnėse, yra ta, kad moterims tenka dviguba atsakomybė: rūpintis šeima ir tuo pačiu daryti akademinę karjerą. O akademinėje srityje, kuo sudėtingesnė mokslinė veikla – tuo moterims sunkiau ją pilnai vykdyti dėl ribotų galimybių derinti akademinę veiklą su įsipareigojimais šeimai. Todėl viena iš SPEAR projekto prioritetinių sričių yra užtikrinti kuo lankstesnes ir palankesnes darbo sąlygas moterims akademikėms, auginančioms vaikus“, – paaiškino VDU Socialinio darbo katedros profesorė N. Mažeikienė. Projekto metu bus planuojamos ir įgyvendinamos įvairios priemonės, padėsiančios pašalinti kliūtis moterų karjeros realizavimui universitete bei pagerinti šeimos ir karjeros suderinamumą.

Kita lyčių nelygybės priežastis yra visuomenėje ir akademijoje įsitvirtinusios nepalankios nuostatos į moterų lyderystę. „Tradiciškai aukščiausi pasiekimai ir pozicijos moksle bei universitetų valdyme nėra tapatinami ir siejami su moterimis. Šios reprezentacijos vis dar remiasi vyrų vaizdiniais, ir tai yra viena priežasčių, kodėl moterų atstovavimas vadovaujant mokslo projektams, padaliniams ir universitetams yra gana žemas. Tai tiesiogiai paveikia ir menkesnį moterų dalyvavimą sprendimų priėmimo lygmenyje, ką be jokios abejonės būtina keisti, gerinant lyčių balansą“, – pasakojo profesorė.

Ypatingas dėmesys – komunikacijai ir vidinei kultūrai

Mokslininkė tikina, jog problemų yra ir horizontalioje plotmėje – kitaip tariant, diskriminacija egzistuoja atskirose mokslo srityse. Pavyzdžiui, tiksliuosiuose ir techniškuosiuose moksluose dirba žymiai daugiau vyrų. Derėtų įvertinti, kiek prie to prisideda visuomenėje susiformavęs šių profesijų ir veiklos įvaizdis bei vis dar vyraujantys lyčių stereotipai.

„Organizacijų komunikacijos politika čia turi didelę reikšmę. Kaip spaudoje ar internete universitetai reprezentuoja savo biologus, informatikus, matematikus? Ar tai yra vyrai, ar moterys? Simboliai ir vaizdiniai čia yra labai svarbūs – kaip mes mąstome, kokius vaizdinius ar mąstymo schemas atsinešame iš vaikystės, ką esame patyrę. Tai dar viena priežastis, kodėl moterims gali būti sunkiau tapti lyderėmis. Mūsų kultūrinėje atmintyje ir dabartiniame viešame diskurse tokių atvejų dar nėra daug, todėl neturime tvirtai susiformavusių moterų universitetuose ir moksle vaizdinių, o pačios moterys neturi vaidmeninių modelių (moterų mokslininkių, vadovių universitetuose), kuriais galėtų sekti“, – tikina prof. N. Mažeikienė.

Ekspertės teigimu, komunikacija šiuo atveju yra viena svarbiausių Lyčių lygybės plano dalių – būtina permąstyti, kaip organizacijos save pristato, kokią reprezentacijų politiką propaguoja. Be galo svarbu įvairiomis priemonėmis stiprinti moterų lyderystę tyrimo komandose, skatinti jaunų tyrėjų moterų karjeras ir pozityvią reprezentaciją. Šalia tiesioginės išorinės komunikacijos paminėtinas ir lyčių lygybės dimensijos stiprinimas studijose, įtraukiant lyčių tematiką į studijų programas, tyrimų projektus bei publikacijas.

Profesorė pabrėžia, jog lyčių lygybės planas apima daugiau, nei tik formalius dokumentus ar nutarimus. Būtina analizuoti organizacinę kultūrą, socialinį ir psichologinį klimatą, vyraujančią elgseną, bendravimo ir sąveikos įpročius bei skatinti teigiamus pokyčius. Tai – taip vadinamos „minkštos“ priemonės, skatinant pokyčius iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai – nuleidžiant nurodymus „iš viršaus“.

„Kuo organizacija pažangesnė, tuo labiau ji vertina vidinės kultūros svarbą – kad organizacijos gerovę lemia tai, kaip žmonės jaučiasi joje, kaip jie bendrauja, kaip vyksta renginiai ir posėdžiai, kas ir kiek juose kalba. Taip pat svarbus ir simbolinis vaizdavimas: kas figūruoja organizacijos nuotraukose, kas jų centre, o ko iš viso jose nėra. Taip, Lietuvoje turime Darbo kodekso nuostatą, raginančią parengti lyčių lygybės planus, tačiau į ją galima pažiūrėti labai formaliai. Tuo tarpu organizacinės kultūros dalykus būtina atpažinti ir nuodugniai analizuoti, tik tai atlikus galima juos keisti. Tik taip galime tobulėti“, – tikina mokslininkė.

Projekto metu svarstomos įvairios priemonės saugios ir malonios darbo ir studijų aplinkos užtikrinimui. Tai – ir seksualinio priekabiavimo prevencija, ir sąmoningumą apie lyčių lygybę bei antidiskriminacinę politiką kėlimas, ir bendros organizacinės kultūros gerinimas, didinant įtraukumą ir dalyvavimą. Projekto vadovė N. Mažeikienė tikisi, jog savo patirtimi įveikiant šiuos ir kitus iššūkius ir toliau dalinsis projekte dalyvaujantys ekspertai.

Universitetai turi rodyti pavyzdį

Prof. N. Mažeikienė pažymi, jog versle nemažai moterų vadovauja įmonėms, tačiau aukštojo mokslo sektoriuje padėtis gerokai prastesnė. Verslas yra žymiai labiau orientuotas į rezultatus, todėl vis daugiau orientuojamasi į kompetenciją: kvalifikuotos moterys gali sėkmingai dirbti ir įrodyti savo pranašumą. Dabar, kai orientaciją į rezultatus ir institucinius pasiekimus plėtojant tarptautiškumą, pritraukiant išorinį finansavimą aktyviau propaguoja ir universitetai, moterų jų valdžioje taip pat padaugėjo.

„Universitetams reikia parodyti rezultatus, plėtoti tarptautiškumą, pritraukti studentus ir lėšas iš išorinių rėmėjų – įvairių fondų, programų ir verslo. Vadinasi, reikia žmonių, kurie tiesiog gali sėkmingai dirbti – reikia gabių profesionalų ir talentų. Susitarimai ir hierarchijos vis labiau netenka galios, nes ieškomi žmonės, turintys tinkamą kompetenciją“, – teigia profesorė. Be to, anot jos, universitetas yra institucija, kuri rengia būsimus specialistus, mokytojus, dėstytojus, lavina piliečius, todėl turi rodyti pavyzdį visai demokratinei visuomenei. Per studentų ugdymą ir mokslą, visuomenės švietimą ir organizacijos vidinę kultūrą universitetas privalo įgyvendinti ir propaguoti atsakingų darbdavių, etiškų santykių ir bendruomenės be diskriminacijos principus.

Tarptautinis mokslinis projektas „Supporting and Implementing Plans for Gender Equality in Academia and Research“ (SPEAR) siekia įgyvendinti lyčių lygybės planus ir inicijuoti pokyčius akademinėse institucijose. Sausį startavusiame ES programos „Horizon 2020“ projekte dalyvauja 11 partnerių iš 9 Europos valstybių, tarp jų – ir Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetai. Projekte SPEAR dalyvauja Danijos, Švedijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Bulgarijos, Portugalijos, Kroatijos ir Lietuvos mokslo institucijos, kurioms aktyviai bendradarbiaujant rengiami lyčių lygybės planai, apimantys personalo valdymo, priėmimo į darbą, karjeros, lyčių lygybės reprezentacijos, ugdymo turinio ir kitus svarbius klausimus. Projektas bus vykdomas ketverius metus iki 2022-ųjų.

Naujausi