Lietuvių kilmės venesuelietė Audronė: „Lietuva – šalis, kurioje gyventi gera“

Naujienos: Asmenybės , 2022-03-03 20:42
El. pašto adresas: zemaitija.lt@gmail.com
Lietuvių kilmės venesuelietė Audronė: „Lietuva – šalis, kurioje gyventi gera“

Audronė Šulskaitė su šeima iš Venesuelos į Lietuvą atskrido praeitų metų spalio pradžioje. Šiuo metu sėkmingai besikurianti Kauno mieste moteris negali atsidžiaugti, kad jos svajonė grįžti į Lietuvą pagaliau išsipildė. Iš politinės ir ekonominės krizės krečiamos Venesuelos į Lietuvą Audronės šeima buvo perkelta pagal 2019 metais priimtą įstatymą, leidžiantį kompensuoti persikraustymo išlaidas ir suteikti kitokią valstybės paramą krizių kamuojamose šalyse gyvenantiems lietuviams.

„Meilę Lietuvai ir norą grįžti čia aš jaučiau jau seniai. Bet tai, kad mano sūnus su šeima nedvejodami nusprendė prisijungti, mane džiugina dar labiau. Esu be galo laiminga, kad šiandien vaikštau Kauno gatvėmis, mieste, kuriame gimiau. Senamiestis, gamtos grožis, besišypsantys praeivių veidai – visa tai mane sugražina į vaikystę ir kelia malonius prisiminimus“, – sako Audronė S. Šulskaitė.


Visada ilgėjosi Lietuvos

Audronės šeima Lietuvą paliko 2-ojo Pasaulinio karo metu. Iš gimtinės bėgo nuo karo baisumų. Tada Audronei buvo ketveri metai.

„Visi atsikraustėme gyventi į Venesuelą, kai man buvo septyneri. Tai buvo nauja, nelengva pradžia mums visiems. Laikui bėgant įsikūrėme, susiradome darbus, išmokome kalbą. Tačiau tėvynės ilgesys niekur nedingo. Paauglystėje ir vėliau jau tapus mama, pasvajodavau apie tai, kaip norėčiau grįžti į Lietuvą. 2014 metais, po daugiau nei septyniasdešimties metų, atvykau vasarai pasisvečiuoti pas giminaitę. Po šio apsilankymo tėvynės ilgesys ir noras sugrįžti širdyje tik sustiprėjo“, – pasakoja ponia Audronė.


Apsisprendė grįžti į Lietuvą

Venesueloje prasidėjus politinei-ekonominei krizei, skurdas palietė beveik kiekvieną šeimą, šalyje gyventi tapo labai nesaugu. Daugelis venesueliečių apsisprendė bėgti iš šalies.

„Būdavo dienų, kai visiškai neturėdavome vandens, arba iš čiaupo bėgantis vanduo būdavo toks purvinas, kad juo net rankų plauti negalėdavome. Dažnai dingdavo elektra ir dujos, kartais jas įjungdavo po pusdienio, o kartais reikėdavo laukti 2-4 mėnesius. Pamenu, kai mano sūnus daugiabučio balkone kepė maistą užkūręs laužą“, – pasakoja ponia Audronė.

Matydama, kad padėtis šalyje negerėja, Audronė nusprendė daugiau nebelaukti ir krautis lagaminus. Labiausiai moteris džiaugiasi tuo, kad su ja sutiko į Lietuvą vykti ne tik sūnus, bet ir visa jo šeima. Praeitų metų rudenį Audronė į Lietuvą atvyko su sūnumi, jo žmona bei dviem anūkėmis.


Sėkmingai integruojasi Lietuvoje

Per itin trumpą laiką tiek Audronės marti, tiek anūkės jau rado joms patinkančius darbus. Viena anūkė dirba restorane šefo padėjėja, antra anūkė ir marti – restorane virtuvės darbuotojomis. Sūnus dalyvauja mokymuose, kuriuos baigęs, tikisi gauti sunkvežimio vairuotojo teises ir sėkmingai integruotis į darbo rinką.

„Lietuviškai kalbu tik aš. Mano anūkės ir sūnus moka angliškai, todėl daug keblumų darbe jiems nekyla. Kiek kitokia situacija mano sūnaus žmonai – ji kalba tik ispaniškai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista – darbą gavo pati pirmoji ir sėkmingai bendrauja ispanų bei gestų (juokiasi) kalbomis. Svarbiausia – motyvacija. Kai yra noro, belieka tik jį įgyvendinti“, – optimistiškai į integravimosi procesą žvelgia ponia Audronė.

Antra vertus, ji pripažįsta, kad palikti savo šalį, kurioje gyveno daugiau kaip septyniasdešimt metų, yra nemenkas iššūkis: „Naujo darbo, būsto, ugdymo įstaigų paieška – gana ilgas procesas. Tačiau kai turi nusibrėžęs sau pagrindinį tikslą – greičiau ir sėkmingai integruotis – viskas tampa įmanoma“.

Pasak ponios Audronės, jos šeimai integruotis Lietuvoje labai padeda Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojai: „Ypatingai daug pagalbos sulaukiame būsto nuomos, paramos gavimo, darbo paieškos, registravimo pas gydytojus ir panašiais klausimais. Už tai esame be galo dėkingi“.
Pabėgėlių priėmimo centro socialinio darbo koordinatorė Lolita Dumbravienė pabrėžia, kad užsieniečių integracijos šalyje procesas nebūna greitas – jis gali trukti iki metų ar dar ilgiau. Užsieniečiams integruotis padeda ne viena institucija.

„Integracijos proceso trukmė priklauso nuo pačių atvykusiųjų noro integruotis. Jeigu asmenys iš tiesų turi tikslą gyventi ir dirbti Lietuvoje, jie to sieks atkakliai ir motyvuotai. Mums, šio integracinio kelio vedliams, visada yra smagu matyti, kai žmonėms pavyksta sėkmingai pasiekti savo tikslą“, – sako Pabėgėlių priėmimo centro socialinio darbo koordinatorė L. Dumbravienė.
Pasak Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojų, Venesuelos lietuviai išsiskiria savo charizma, energija, pozityviu požiūriu į gyvenimą. Kad ir kiek daug teko jiems patirti, jie nepraranda optimizmo.

„Dirbti su jais yra įdomi patirtis ir tikras malonumas – jie motyvuoti, geranoriški ir atkaklūs. Per ganėtinai trumpą laiką tapome atviri vieni kitiems“, – pasakoja Pabėgėlių priėmimo centro socialinio darbo koordinatorius Aivaras Silickas.

Ponia Audronė labai džiaugiasi, kad Lietuva jiems yra svetinga jos šeimai, gyventojai atviri, tolerantiški bei geranoriški. Moteris pabrėžė, kad čia jaučiasi puikiai. Ypač laiminga dėl savo vaikų ir anūkų, kad jie saugiai gali vaikščioti gatvėmis, turi puikias perspektyvas.

„Lietuva – nuostabi šalis, čia tvarkinga, švaru. O gamtos grožis! Labiausiai džiugina saugumo jausmas, kad, einant gatve, nereikia slėpti telefono ar namuose palikti rankinuko, nes bet kurią akimirką, išėjus pro namų duris, gali likti be jo, kaip yra Venesueloje“, – sako ponia Audronė.
Kartu ji pastebi lietuvių ir venesueliečių etninių skirtumų, prie kurių reikia priprasti: „Mes, venesueliečiai, esame labai atviri, mėgstame daug ir garsiai juoktis, šypsotis, šokiai bei dainos – mūsų kraujyje. Lietuviai kiek santūresni, kuklesni, ne iš karto atsiskleidžia ir rodo savo emocijas“.
Paklausta, ar Lietuvoje planuoja likti su šeima visam laikui, moteris nedvejodama atsako: „Be abejo. Apie kažką daugiau ir svajoti negaliu. Kai bėgi nuo bado, skurdo ir kitų pavojų, siekdamas geresnių gyvenimo sąlygų sau ir savo šeimai, visada tikiesi geriausio. Tai, ką atradome šioje šalyje – nuostabu. Lietuva – tai tikras rojus!“.


  • © 2022 - Visos teisės saugomos.
  • Redakcijos ir publikuojamų straipsnių autorių nuomonės gali nesutapti.
  • Už autorių pateiktų straipsnių turinį, nuotraukas ir kitą medžiagą redakcija neatsako. Už užsakovų pateiktų skelbimų ir reklamų turinį ir klaidas redakcija neatsako. Galimai užgaulingi, įžeidžiantys ar kitaip šmeižiantys skaitytojų komentarai pastebėjus ištrinami.
  • Kopijuoti, dauginti bei platinti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.
  • Susisiekite su redakcija: zemaitija.lt@gmail.com
LT RU EN