Rugsėjo mėnesį Viekšnių filiale vyko projektinės dienos „Kalvystė – vienas iš seniausių amatų“. Renginiai, kuriuos rėmė Mažeikių rajono savivaldybė, skirti Europos kultūros paveldo metams paminėti.
Rugsėjo 21 d. bibliotekos kiemelyje kalvis Martynas Stankus pastatė senovišką kalvę su įspūdingomis dumplėmis, kurias puošia iš medžio išdrožinėta velnio galva, pučianti į žaizdrą orą. Susirinkusiems meistras demonstravo kaip kalamas metalas, lengvai mojavo kūju ir aušino šnypščiančią geležį mediniame vandens pripildytame kibirėlyje. Ne taip lengvai sekėsi susirinkusiam jaunimui, panorusiam išbandyti savo jėgas prie priekalo. Medžio anglimi kūrenamo žaizdro dūmai ir karštis dažnam graužė akis, o kūjis buvo labai sunkus. Bet norinčių pabandyti susidarė ilga eilė. Mažiausieji žiūrovai galėjo pabandyti išgauti kibirkštis skeliant skiltuvu į titnagą. Tokiu būdu senovėje buvo užkuriamas laužas. Susirinkusieji susipažino su kalvystės amatu ir galėjo patys prisiliesti prie senovės istorija dvelkiančių dalykų. Jauniems žmonėms ši profesija pasirodė įdomi, paslaptinga, bet reikalaujanti didelės fizinės ištvermės ir atsakomybės.
Rugsėjo 25 d. kalvis Martynas Stankus skaitė paskaitą „Kalvystės menas ir amatas“. Jis pats dirba rekonstrukcijos srityje, domisi archeologija, istorija, gilinasi į senovinių ginklų gamybą. Ginklakalystė yra specifinė kalvystės šaka, kuriai reikia ypatingo atsidavimo. Tai kalvio darbo viršūnė. Meistras džiaugėsi, kad jam buvo patikėta kaldinti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių ginkluotę. Susirinkusiems kalvis demonstravo kovos kirvius, kuriuos daryti jam ypač patinka, aiškino kaip iš balų rūdos išgautos geležies senovės lietuviai gamindavosi peilius, iečių antgalius, kardus.
Archeologai teigia, kad senovės lietuviai mokėjo gaminti net Damasko plieną. Tai liudija radiniai, rasti Plungės rajone esančiame X–XI a. Gintališkės kapinyne. Martyno Stankaus tėvas Algirdas Stankus, žymus Lietuvos ir Rytų Europos kalvis, atgaivinęs Damasko plieno technologiją, to mokė ir savo sūnų. Paskaitos metu Algirdas Stankus vis papildydavo sūnaus pasakojimą konkrečiais pavyzdžiais iš savo kalvystės patirties.
Kalvystė yra amatas, iš kurio galima išgyventi, bet ne verslas. Daug maloniau dirbti tai, kas teikia pasitenkinimą. Kalvis džiaugiasi, kad kalvystės menas Lietuvoje yra toli pažengęs, ir ši profesija turi ateitį. Didžiausia Martyno Stankaus svajonė – atkurti jau šeštą kalvių kartą užauginusią senąją kalvę Viekšniuose.


Rasa Vilkaitė, Ona Pačengienė,
Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Viekšnių filialo bibliotekininkės

Naujausi