Tęsdamas renginių ciklą „Šimtas metų po Saule Papilėje“, Simono Daukanto muziejus surengė popietę „Papilės miestelio praeities štrichai“, kurioje leidomės į kelionę po 1913–1940-ųjų ir vėlesnių metų Papilę, o kad nereikėtų pasitelkti vien vaizduotės ir laužyti galvos bandant išsiaiškinti, kaip tuo metu atrodė mūsų miestelis, tyrinėjome išlikusias tų laikų nuotraukas ir bandėme nustatyti, kurioje Papilės gatvėje tuo laikotarpiu galėjo būti vienoks ar kitoks pastatas, kokie susibūrimai vykdavo turgaus aikštėje ir apskritai kaip anais gūdžiais metais gyveno ir kuo vertėsi miestelėnai. Popietės dalyviai svarstė, kaip miestelis ir jo gyventojai pasikeitė ir ko net itin greitai bėgantis laikas nesugebėjo sunaikinti. Šis nesunaikinamas istorinis turtas – nuotraukos ir čiabuvių atsiminimai – sugulė į Simono Daukanto muziejaus archyvus.
Istorinėje popietėje ne tik tyrinėjome ilgainiui pageltusias ir išblukusias nuotraukas, bet ir skaitėme Papilės istorijai ypač svarbius papilėniškio pedagogo Antano Rausčio „Atsiminimus (kraštotyrinė medžiaga)“, kuriuos viena papilėniškė visai neseniai perdavė muziejui saugoti. Žilagalvė mūsų Papilė jau ne kartą tyrinėta ir atrasta, tačiau žinių ir istorinių duomenų aruodai neišsemiami, tad ir šie Antano Rausčio atsiminimai, iš kurių kelios ištraukos buvo perskaitytos, suintrigavo ir privertė kitaip pažvelgti į istorinius miestelio įvykius.
Pedagogas Antanas Raustys rašė: „Papilė labai sena gyvenvietė. Senas Žemaitijos – Žemaičių miestelis jau minimas 1253 m. (Pupillen, Popillen, Popilis). Vietos gyventojai vadina „Papelė“. Paminėta Hermano von Wartbergės Livonijos Kronikoje. <...> Manoma, kad Papilė Vytauto laikais galėjo būti vienas iš Žemaitijos apskrities valsčių. <...>1913–1914 m. pavasarį mokiausi Papilės rusų pradinėje mokykloje, lietuviškai tik kunigas atlikdavo tikybos pamokas. Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, Papilėje įsikūrė pradinė mokykla, kurios mokytoju buvo Pr. Šliauteris. Vėliau buvo Papilės šaulių valdybos pirmininku, kooperatyvo pirmininku, valdybos nariu. 1940 m. jį išvežė į Sibirą ir dingo. Šioje mokykloje mokiausi vienus metus.“ Prisimindamas tarpukarį Antanas Raustys savo atsiminimuose Papilę apibūdina kaip labai judrų miestelį, kuriame buvo „Atžalos“ kooperatyvas, prekiavęs ne tik maisto produktais, bet ir ūkinėmis prekėmis: žibalu, trąšomis, geležimi ir jos gaminiais. 1937 m. kooperatyvas perėmė „Lietūkio“ įrengtus urmo sandėlius geležinkelio stoties teritorijoje. Juose buvo sandėliuojamos sėklos, trąšos, linai, grūdai ir kitos prekės, kurios buvo tiekiamos net ik Papilės, bet ir kitiems palatvijo valsčiams. Tarpukario Papilėje buvo senelių prieglauda, malūnas ir elektrinė jėgainė, garinė pieninė, smulkaus kredito bankelis, žydų liaudies bankelis, pradinė mokykla, vidaus ligų gydytojas, akušerė. Rašo, kad „caro laikais miestelis gydytojo neturėjo, žmones gydė viekšniškis profesorių Biržiškų tėvas Antanas Biržiška“.
Anuomet kaip ir šiandien Papilėje veikė biblioteka, vaistinė, paštas, girininkija, bažnyčia. Būta ir policijos nuovados, savanorių ugniagesių komandos, odos apdirbimo įmonėlės, kelių privačių parduotuvių, restorano, aludės, žydų maldos namų. Deja, Antrasis pasaulinis karas beveik viską sunaikino. Pedagogo atsiminimuose vaizdžiai aprašyta ir Papilės šv. Juozapo bažnyčia, ir Simono Daukanto muziejus bei paminklas, taip pat I-asis piliakalnis, archeologiniai jo radiniai, tiltas per Ventos upę ir daugelis kitų objektų ir pastatų.
Istorinėje popietėje dalyvavę papilėniškiai ir miestelio svečiai galėjo ne tik leistis į kelionę laiku po gimtąjį (neatrastą) kraštą, bet ir atversti dar daugelio neskaitytą Papilėje gyvenusio ir praeities įvykius stropiai fiksavusio pedagogo Antano Rausčio „Atsiminimų“ puslapį. Šie laikui nepavaldūs atsiminimai galbūt ilgam įsirėš atmintin ir vaikščiojant miestelio gatvelėmis dar ne kartą atvers užsklęstas praeities duris į senąją Papilę.

Papilės Simono Daukanto muziejaus vadovė-turizmo vadybininkė
Ernesta Šmukštaitė


2018-07-23

Artimiausi renginiai